KAS BEND­RO TARP ŠIAU­LIŲ IR MAL­TOS?

Vilius Puronas

Ke­lias die­nas te­ko pra­leis­ti Mal­to­je, Vi­dur­že­mio jū­ros sa­lo­je-vals­ty­bė­je, knibž­dan­čio­je tu­ris­tais. Pa­vaikš­ti­nė­ti tarp siau­rų gat­vi­kių, smul­kių au­to­mo­bi­lių pri­tu­tin­tų. Pa­gy­ven­ti na­mu­kuo­se, iš gel­to­nų uo­lie­nų su­mū­ry­tuo­se, ne­bi­jan­čiuo­se gais­rų ir ko­ro­zi­jų. Pa­siilg­ti bul­vi­nių bly­nų ir Bal­ti­jos vė­sos, nes te­ko pra­leis­ti po­ky­liuo­se tarp vie­tos aris­tok­ra­tų ir in­te­lek­tua­lų, min­tant tik tuo, ką vi­rė­jai at­neš­da­vo...

Ten te­ko suar­tė­ti su is­pa­niš­ko krau­jo mal­tie­čių ar­istok­ra­tų pa­li­kuo­ni­mis, pa­var­de Ve­la. Iš­siaš­ki­no­me, kad jie – mū­sų vė­lia­vų gi­mi­nai­čiai. Is­pa­niš­ka ve­la – tai plazdan­ti lai­vo bu­rė, iš­si­vys­čiu­si iš lie­tu­viš­kos vė­lia­vos (ar at­virkš­čiai?). Štai ko­dėl ka­ra­ve­la – ka­ro bur­lai­vis, o jų ka­ra­va­ka – mū­sų ka­ra­vy­kas, lie­tu­viš­kas pa­ke­lės kry­žius dviem sker­si­niais, Vy­čio kry­žiaus at­mai­na. O kas bend­ro tarp Šiau­lių ir Mal­tos?

KAS BEND­RO TARP ŠIAU­LIŲ IR MAL­TOS?

Var­na mal­tie­tiš­kai – šiau­lia ar čiau­lia (kir­tis ant pir­mo­jo skie­mens), kas skam­ba ar­ti­mai ir šiau­lie­tiš­kai. Te­ko ke­lias to­kias pa­ste­bė­ti le­si­nė­jan­čias pa­vė­sy­je. Jos man pa­si­ro­dė per lie­sos. Ka­dan­gi ne­be­su ka­ti­nas, to­dėl ne­ban­džiau su­si­pa­žin­ti ar­ti­miau.

“Ka­pi­to­nas Morganas” – pa­žįs­ta­mas var­das, ku­ris ko­mer­ci­ją ir gi­mi­nys­tę spin­du­liuo­ja. Vie­nas jų – Mal­tos įlan­kos cent­re plū­du­riuo­ja, ki­tas – Šiau­lių cent­re gy­vuo­ja. Pir­ma­sis – iš­la­kus lai­vas, gra­žus pa­žiū­rė­ti, tu­ris­tus pa­pluk­dy­ti, sa­lą ap­žiū­rė­ti, stip­rią turzi­mo fir­mą gar­sin­ti. Ant­ra­sis – lau­ko ka­vi­nė, pa­trauk­li prie ka­vos pa­sė­dė­ti, į sa­vus ir sve­ti­mus vei­dus pa­žiū­rė­ti. Abu rei­ka­lin­gi, abu cent­ri­niai...

Šiau­lie­čiai ca­rą už­mu­šė... Ru­si­jai Mal­ta bu­vo sva­jo­nių sa­la ka­ri­nei ba­zei įkur­ti, bet už­lin­do bri­tai ir 1800 m. sa­la ta­po Bri­ta­ni­jos im­pe­ri­jos pro­tek­to­ra­tu. Ca­ro Pa­ve­lo I (1754–1801) lai­kais Ru­si­ja da­ly­va­vo koa­li­ci­jos (Aust­ri­jos, Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos) ka­ruo­se, ir ne­ži­nia, kaip ga­lė­jo klos­ty­tis rei­ka­lai, kol Pa­ve­las I bu­vo nu­žu­dy­tas mie­ga­ma­ja­me. Vie­nas iš pa­grin­di­nių ini­cia­to­rių, ta­bo­ki­ne pra­skė­lęs im­pe­ra­to­riaus pa­kau­šį, – šiau­lie­tis, mū­siš­kis gra­fas Zu­bo­vas. Is­to­ri­kai pa­tiks­lins ir suo­kal­bi­nin­kų var­dus, ir pa­var­des, ta­čiau su Pa­ve­lo I biog­ra­fi­ja pa­si­bai­gė Mal­tos ru­si­fi­ka­vi­mo pa­vo­jus.

Tur­būt to­dėl mal­tie­čiai man la­bai drau­giš­kai šyp­so­si.

“Šiauliai” – mal­tie­tiš­kas lai­vas? Klai­pė­dos uos­te lai­vų su Šiau­lių pa­va­di­ni­mu bū­ta net ke­lių. Pas­ku­ti­nis “Kom­po­zi­to­rius Borodinas”, pa­sta­ty­tas 1985 me­tais, “Šiaulių” var­du bu­vo per­krikš­ty­tas 1991 me­tų lapk­ri­ty­je. Jis – va­di­na­mo­jo “ro-ro” ti­po mo­tor­lai­vis, ku­rio kro­vi­niai san­dė­liuo­ja­mi de­ny­je. Pats to­li­miau­sias uos­tas, ku­rį bu­vo pa­sie­kęs šis lai­vas – Stam­bu­las, o šiaip jo lem­tis – Bal­ti­ja, jis ap­tar­na­vo li­ni­ją tarp Klai­pė­dos ir ne­di­de­lio šve­dų Ahau­so uos­to. Ko­kiais 2003 me­tais jo var­das at­si­tik­ti­nai su­šmė­ža­vo Lie­tu­vos laik­raš­čių pus­la­piuo­se dėl ne­di­de­lio gais­ro, už­si­plies­ku­sio de­ny­je. Tik tuo­met išaiš­kė­jo, kad lai­vas “Šiauliai” yra pri­re­gist­ruo­tas Mal­to­je...

Koks jo li­ki­mas – ne­ži­nau, neį­do­mu, o tiems, kam įdo­mu, te­gul pa­si­do­mi...

“Mal­tie­tiš­kas suoliukas” Šiau­liuo­se, prie Drau­gys­tės tven­ki­nio, už Par­ko est­ra­dos. Kai apie tai pa­si­gy­riau mal­tie­čiams, jie iš­si­žio­jo. Ne­be­ko­men­ta­vau smulk­me­nų, kad ne­su­si­čiaup­tų.

Kas ma­ne pa­kvie­tė į Mal­tą? Gal “Mal­tos kryžiaus” or­di­nas ir jo veik­la, kry­žiuo­čių pra­dė­ta, ma­no di­džiau­sių prie­šų? Nu­ty­lė­siu. Ge­riau pa­si­klau­sy­ki­te šne­kų ir pa­ska­lų, jo­mis pa­ti­kė­ki­te, kad šį “Mal­tos kryžių” mal­tie­čiai pa­do­va­no­jo man at­mi­ni­mui, nu­pir­kę iš su­ve­ny­rų krau­tu­vė­lės...