Naujausios
Jūs esate tremtinė – tremtinių biržiečio senelio lietuvių kalbos mokytojo Jurgio Kutros anūkė ir tėčio Vito Kutros dukra. Ar tremtis vėliau turėjo įtakos Jūsų gyvenimui?
Suprantu, kad atsakymas daug ką nustebins. Net ir mane pačią, tiesą sakant. Žinoma, nekalbėsiu apie Sibire nužudytus senelius ir sulaužytą mano šeimos likimą, bet jei klausiate apie mane asmeniškai, tai atsakau sąžiningai: man, kaip vaikui, tremtis kažkodėl neturėjo didelės įtakos.
Sibire buvau mažytė gražiai aprengta (močiutė iš mamos pusės mokėjo iš bet ko pasiūti gražų drabužėlį) dantų gydytojos Anos Ivanovnos (mano mama – Onutė Juozapaitytė, Jono) dukrytė, kurią visi popino, kalbino ir mylėjo. Ir nieko man ten netrūko, nebent vitaminų... Dažnai juokauju, gal dėl to nedidelė užaugau ir dantys labai blogi?
Grįžusi iš Sibiro į Lietuvą vėl patekau į mane mylinčių giminaičių iš mamos pusės glėbį, jokių nemalonumų nepatyriau. Svarbiausia, kad net į Vilniaus Universitetą ir į televiziją buvau priimta be problemų. Skamba keistai, bet esu tikinti ir suprantu, kad Dievas mane nuo daugybės baisių dalykų yra apsaugojęs. Be to tiesiog pataikiau į ideologinio atšilimo bangą, sprendžiant iš to, kad tuo pat metu ir kiti tremtyje gimę jaunuoliai jau laisvai stojo į aukštuosius mokslus.
Juokingiausia, kad iš gimimo tremtyje netgi gavau „naudos“: nors buvau pavyzdinga sovietinės televizijos darbuotoja, niekada niekas manęs į komunistų partiją net nekalbino! Todėl, atėjus nepriklausomybei, neturėjau jokios praeities kupros, kurios būtų reikėję atsikratyti.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/
Dalia Kutraitė-Giedraitienė gimė 1952 m. balandžio 18 d. tremtinių šeimoje Vasiljevske, Irkutsko srityje. 1957 m., grįžusi su tėvais į Lietuvą, gyveno Kaune. 1970 m. baigė Kauno Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą. Vėliau mokėsi Vilniaus universitete ir 1975 m. įgijo žurnalisto specialybę.
Dar studijuodama rašė scenarijus Lietuvos radijo vaikų laidoms, po studijų buvo pakviesta kartu su diktore Bernadeta Lukošiūte pradėti rengti vakarinę TV laidelę „Labanakt, vaikučiai“. Keletą metų buvo vienintelė šios populiarios laidos redaktorė ir visų tekstų autorė. Vėliau kūrė ir įvairias kitas laidas vaikams.
Prasidėjus Lietuvos atgimimui, ėmė rengti publicistikos ir pokalbių laidas suaugusiems: „Viltys ir likimai“, „Nojaus arka“, „Renome“, „Likimai“, „Atgarsiai“. Didžiausio populiarumo sulaukė laida „Dalia Kutraitė kalbina“, kurioje sukurta beveik šimtas interviu su iškiliausiais Lietuvos žmonėmis, palikusiais gilų pėdsaką mūsų tautos gyvenime.
Po 1998 m., išėjusi iš televizijos, dirbo tuometinio Vilniaus miesto mero Rolando Pakso patarėja ryšiams su visuomene, 1999 m. ėjo 9-osios Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanclerės pareigas, 2000 m. buvo išrinkta Seimo nare, 2003 m. tapo Lietuvos Respublikos Prezidento patarėja.
Baigusi politinę karjerą, įkūrė konsultacinę bendrovę „Strateginės komunikacijos centras“ ir kartu su kolegomis įgyvendino keletą reikšmingų visuomeninių projektų. Vienas jų – kartu su Vilniaus universitetu ir LNK televizija įsteigti verslo ir mokslo apdovanojimai „Nacionalinė pažangos premija“. 2009 m., minint Lietuvos tūkstantmetį, aktyviai bendradarbiavo plaukimo aplink pasaulį projekto „Tūkstantmečio Odisėja. Tautinė giesmė aplink pasaulį“ kūrybiniame ir organizaciniame darbe.
Ilgus metus dėstė įvairiose aukštosiose mokyklose. Vilniaus universitete jai buvo suteiktas partnerystės docentės laipsnis. Sukūrė keletą dokumentinių televizijos filmų: „Šimtaaidis girios žodis“, „Vilniaus bažnyčios“, „Medininkai. Nebaigta byla“, „Monsinjoras“, „Laimingi buvę jo akivaizdoje“, „Einantis Pilies gatve“.
Išleido knygas: „Dalia Kutraitė kalbina...“ (1999), „Dalia Kutraitė kalbina. Žvaigždžių karai tęsiasi“ (2015), romaną „Nokstančių bananų kvapas“ (2017), kelionių užrašus „Atsitiko“ (2020), „Dalia Kutraitė kalbina Romualdą Budrį. Kaip menai į Lietuvą keliavo“ (2022).